Latviestijos žemė

Straipsnis iš Juokopedijos, humoristinės enciklopedijos
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Latviestijos žemė - legendinė Rygos miesto apylinkių šalis. Pavadinimas kilo iš valstybių Estijos ir Latvijos.

Istorija[keisti]

Šis kraštas neturi istorijos. Tačiau turi istorijos institutą, kuris užsiima šios istorijos paieškomis. Vykdant kapstinėjimus anapus Rygos, buvo atrastas Laivonijos manuskriptas. Jį, kaip vėliau nustatė garsus latvių archeologas ir istorikas Girts Kastuvs, prieš porą tūkstantmečių paliko vikingai.

Dėmesio, toliau atskleidžiamos slaptos manuskripto (latv. - kreivapeizels) detalės:

Rygos atsiradimas[keisti]

Vikingai šventė Kristaus gimimą Estijoj (nes ten alus buvo pigesnis nei Skęstinavijoj). Po to jie patraukė link Jalguirio (Žaliosios girios), kur kaip žinojo, yra šalis Lietuva. Ir buvo sudūmoję kartu su lietuvių pagoniais atšvęsti Kristaus gimimą. Taip jie ir žygiavo: vienoj rankoj - alaus bokalas, kitoj kardas, ant kupros - alaus bačkutė, ant galvos ragai (kuriuos jiems įstatė Skęstinavijoj paliktos vienos žmonos). Kaip rašoma manuskripte, vikingų vadeiva Odinas Šamarlakas, sustabdė savo vyrus poilsio kažkur pusiaukelėje, prie kelių lūšnų. Iš jų išvirto čiabuviai ir užkūrę ūgnį ėmė šokti aplink savo tautinį šokį, dainuodami "rygailio, rygailio". Taip vikingų metraštininkas ir užrašė to kaimo pavadinimą: "Ryga...". Pavadinimo jis nebaigė dėl techninių kliūčių, kurios kilo nuo per didelio išgerto alaus kiekio. Taip pirmą kartą senuose popieriuose buvo pakeverzotas Rygos vardas.

Latvių atsiradimas[keisti]

Kitą dieną išsiblaivęs vikingų metraštininkas nutarė detaliau aprašyti čionykščius čiabuvius. O šie jau šoko apie laužą, apsižergę lazdas, ant kurio drūtgalio buvo išdrožta arklio galva ir dainavo: "Zirga galvas, zirga galvas". Taip ir parašė į savo popiergalį (tipo kronikos). Tačiau kai tuos žodžius ištarė garsiai, latviai labai supyko ir užkapojo vikingus su tom zirgo galvom, lazdom ir mediniais kardais. Netikėtai užklupti vikingai net pasipriešinti nespėjo, nes tuo metu linksmai mankštino rankas, kilnodami bokalus su alumi ir drėkindami savo perdžiūvusias gerkles. Latviai buvo neįtikėtini kovų meistrai su mediniais įnagiais. Kiekvieno smūgio pavadinimą jie išrėkdavo garsiai. Pavyzdžiui, "drūtgalis" - ir smogia vikingui su drūtuoju galu, "latgalis" - ir duria su smailiuoju galu. Ir visi kartu karingai surikdavo: "latvieši, latvieši".

Šios kirstynės įėjo į istoriją kaip Pirmasis Rygos mūšis. Vienintelis gyvas šio mūšio liudininkas iš vikingų pusės liko metraštininkas, kuris pasislėpė po savo kronikų lapais. Vėliau jis aprašydamas savo gentainių nesėkmę prie Rygos, gyrė vikingus, kurie "su alaus bokalais rankose narsiai kovojo prieš Rygos barbarus su basliais. Daug buvo pralieta kraujo, dar daugiau alaus..." Beje, tuos barbarus, metraštininkas vadino "latgaliais", "drūtgaliais" ir "latviešais". Apibūdinant latvių tautą, tvirčiausiai prigijo žodis latviešai.

Vis dėlto vikingai metams bėgant šį žodį sutrumpino iki "latvi". Nes geriant alų nepatogu ištarti raidę š. Taip istorinėse kronikose pirmą kartą buvo paminėtas ir žodis "latviai".

Geografija[keisti]

Šalis iš tiesų neegzistuoja. Kraštas yra žemai. Vidurys - aukštai. Todėl vieną pakraštį skalauja Baltijos jūra. Kituose pakraščiuose teka upės Gauja, Jelgava, Daugava, Mažaigava ir Sraunume. Šios upės teka per lygumas, kuriose gyvena latgaliai, drūtgaliai ir kiti latviai.

Kalnų Latvijoje nėra. Tačiau išradingi latviai papildė savo plokščią geografiją vienu dirbtiniu kalnu. Prie Daugavos upės sustumė kalvą ir pavadino ją Daugakalniu. Ant jo pastatė Daugpilio pilį. O joje - neblogą alaus bravorą. Iš visų apylinkių traukė latviai į tą pilį alaus pagert. Statėsi palapines, kai daugiadienės pagirios užeidavo. Taip ir atsirado Daugpilio miestas.

Kultūra ir religija[keisti]

Istoriškai latviai buvo pagonys. Garbinti varles, žalčius, ugnį, perkūną ir kitas gamtos stichijas juos buvo išmokę lietuviai, kurie gyveno už Jalguirio (Žaliosios girios).

Šiuo metu latviai - krikščionys ir alaus gerbėjai. Palaiko draugiškus santykius su vikingų palikuoniais, kurie gyvena Skęstinavijoj (dabar - Skandinavija). Už tai, kad jie prieš porą tūkstantmečių į Latviją atnešė alų ir žinią apie Kristaus gimimą. Vėliau alų latviai perdavė lietuviams, o žinią apie Kristų užmiršo perduoti. Lietuvai tai turėjo skaudžias kultūrines ir religines pasekmes - krikščionybė Lietuvoje įsigalėjo žymiai vėliau nei aludarystės tradicijos).

Nacionalinė Latvijos virtuvė labai turtinga. Pirmą vietą joje užima užkandžiai prie alaus. Antrą vietą - alus be užkandžių. Trečią - maizės raugs. Latviai savo valgių knygose turi aprašę dar daug patiekalų, tačiau jų dažniausiai nevalgo, nes laikosi dietos. Latvijoje su tuo susijęs populiarus posakis: "Kas laikas diets, tas cilveks yr kiets".